Šveicarijos Lietuvių Bendruomenė

Šveicarijos kultūros metropoliu vadinamame Bazelyje visais metų laikais vyksta keisti ir paslaptingi reiškiniai, bet keisčiausi atsitinka žiemai einant į pabaigą...

Pavasarėjant Bazelio lietuvių ir jiems prijaučiančių mintys ima krypti į prie pat mažojo Bazelio senamiesčio prisiglaudusį, vienu ritmu su senuoju Reinu vingiuojantį alemanų skersgatvį. Viename niekuo iš aplinkos neišsiskiriančių namų jau aštunti metai tuo pačiu laiku kartojasi niekuo kitu, kaip tik burtais, paaiškinami dalykai.

Atsitiktiniai bei nuolatiniai praeiviai su pagarbia baime klausosi kasmet vasario pabaigos savaitgalį iš viršutinio namo aukšto sklindančių neįprastų šveicariškai ausiai garsų. Valandas besitęsiantis duslus bumbsėjimas, lyg į kriauklę būtų mėtomos dešimtys kilogramų bulvių, tada keisto aparato ūžimas ir po jo ilga sakralinės tylos pauzė - gerai pasistiebus gali pamatyti pro langus pagarbiai palinkusias virš ritualinių indų vyriškas nugaras, ryškiai oranžiniais languotais audiniais rankose.

Ir vėl – pasigirsta keistos egzotiškos kalbos žodžiai “d-r-u-s-k-o-s”, “m-i-n-k-o-m”, “s-k-a-m-b-i-n-a”, “a-t-i-d-a-r-y-k-d-u-r-i-s”… Šmėžuoja tris kartus galvomis susiliejantys siluetai, skamba taurės, ir palengva pro negailestingosios vėtros Emmos švelniai varstomus atdarus langus į pavasarinį Bazelį pasklinda dieviški kvapai. Jie nepalieka nei vieno abejingo nosies plaukelio, užpildydami visų ritualo dalyvių sielas ir kūnus išsipildymo jausmu. “Mes – čia. Cepelinai – čia. Lietuva – čia. Viskas - kaip įprasta, viskas - gerai.”

Šalies, kur lietūs lyja, paveikslas, balta staltiesė, garuojantys bulvių meno šedevrai, tautiškas spirgučių iš vokiškų lašinių padažas, aromatingasis "cabernet sauvignon" ir kiti teisingi gėrimai, lietuviškas šakotis ir naminis tiramisu – tai paslaptingasis “pirmo šviežumo “ derinys, įplieskiantis diskusijų laužus visuose stalo galuose iki pat vieningo “Ant kalno kleveliai stooovėėėjooo”… Ir visai tai tęsiasi dar ilgai po dešimtos vakaro, kai visi padorūs šveicarai standartiniuose butuose mėgaujasi tyla ir ramybe. Ačiū idealiems, t.y. nesantiems kaimynams!

Visgi įžvalgūs vietiniai gyventojai įtaria, kad šie keisti dalykai turėtų būti susiję su kokios tai ypatingos religijos išpažinimo tradicijomis. Ir jie teisūs: daugiatautės kultūros mieste, kur net išmintingasis K.G.Jungas prarado krikščionišką dievą, niekuo stebėtis neverta. Net jei svečius pasitiktų ant plačios raudonos sofos užustalėje, po tolimus amžius menančiu balkiu, išsidrėbęs didžiulis juodas katinas, vienoje letenoje laikantis taurelę degtinės, o kitoje - šakutę su marinuotu agurkėliu, niekas nenustebtų.

Bulgakovo Begemotas, kaip ir kiti kultinių rašytojų herojai, lyg nematomos haliucinacijos, stengiasi sudalyvauti visuose susibūrimuose. Kaip ir sovietinės armijos šmėkla, įkvėpusi išradingiausių metodų jai išvengti virtinę. Kaip ir paskutinės naujienos iš pirmų lūpų apie žmogaus imunodeficito virusų tyrimų rezultatus. Kaip ir įėję į istoriją pasiklydusių vertime momentai, kaip antai rusė sekso darbininkė, sulaužytą Ciuricho nordringe koją išpiešusi meniškom briliantinės žalumos grotelėm ir tuo sukėlusi šveicarų gydytojams baisius įtarimus apie galimą savižudybę. Degalinėje “draugų” be sąmonės paliktas lietuvis su kraujuojančia skrandžio opa ir, prakalbėjęs ligoninės telefonu šimtus frankų, reikalaujantis per vertėjus tuoj pat atiduoti kelnes ir išleisti namo. Čia puikiai dera ir vakarykščio penktadieninio lietuvių susitikimo Ciuriche realaus ir fantastinio tęsinio Sihlcityje pikantiškos detalės –  apie orų masyvių auksinių grandinių savininką ir jo gražiasias nimfas.

Ir - keistas sutapimas - netikėtas telefono skambutis: vilkiko vairuotojui iš Lietuvos žiaurioji vėtra Emma išpūtė iš kabinos į upę dokumentus. Šiuose namuose įprasta suteikinėti pirmąsias pagalbas tautiečiams ir jų kaimynams, tad vakaras tęsėsi toliau, šįkart sutapimų atradimų linkme: Lietuvos vardas, paminėtas vasario keturioliktąją nukirsdinant Brunono galvą, o po dviejų dienų švenčiama nepriklausomybė; pasąmoninis harmonijos siekis, priverčiantis tiramisu tapti uniseksiniu dvipusiu - iš braškinio įdaro su kakavos viršumi ir tradicinio įdaro su braškių “stogu”; šveicarų Alpėse žuvus lietuviui, jau kitą dieną skrieta slidėmis būtent toje jam lemtingoje trasoje; vyrams išėjus, skelbiami tostai už “mūsų vyrus”, o jiems sugrįžus - už “geras žmonas”. Ir turbūt niekada neišsemiamas klausimas: kur prasideda ir kur baigiasi kultūra…

Vidurnakčio mėnesienai nutiesus sidabrinį taką link svetingojo namo, paslaptingi šėšėliai ėmė sklaidytis, atsiduso daug mačiusios ir girdėjusios šveicariškos sienos, nuglostytos lietuviškų balsų ir rankų... Tam kartui...