Šveicarijos Lietuvių Bendruomenė

Viena iš eilinių Pirmojo pasaulinio karo sukeltos politinės ir ekonominės sumaišties žiemos dienų, Vasario 16-oji, perkeitė Lietuvos moderniųjų laikų visą valstybės ir tautos istoriją, įtvirtindama prigimtinę lietuvių tautos teisę į nepriklausomybę, į demokratiją, į asmens ir visuomenės laisvę.

Tą dieną, poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiais tariant, visam pasauliui buvo atrištos akys, nes paskelbta, kad  „Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.  Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.“

Nepriklausoma valstybė yra didelė atsakomybė. Atsakomybė mums visiems, kur mes bebūtume ir ką beveiktumėme. Todėl tuo lemtingu istorijos momentu, kaip ir visais laikais, atsirado žmonės, kurie sąmoningai prisiėmė šią atsakomybę.

Kas jie? Kuo jie ypatingi? Kur ir kaip jie gyveno, mokėsi, dirbo? Kas formavo jų asmenybes ir paskatino dirbti Tėvynės labui?

Neabejotina, kad didžiausias stimulas - tai stipri meilė savo tautai ir Tėvynei. Kaip 1938 m. rašė A. Nezabitauskis apie Nepriklausomybės patriarchą dr. Joną Basanavičių, ta meilė buvo nuolatinė jo gyvenimo žvaigždė, kuri skaisčiai švietė ir toli nuo Lietuvos gyvenant ir neleido pasiklysti svetimuose gyvenimo sūkūriuose.

Iš tikrųjų, ilgus vienuolika metų dr. Jonas Basanavičius praleido emigracijoje: mokydamasis Maskvoje, gydytojaudamas Bulgarijoje ir Čekijoje, kur  pasirengė, subrendo ir pradėjo didžiąją gyvenimo misiją  - Lietuvos valstybingumo pagrindų sukūrimą.

Šiuo metu, kai patys save gąsdiname „išsivaikščiojančios Lietuvos“ sindromu, kai kuriame „globalias lietuvas“, kai žarstome kaltinamus „valdžiai“, kad šioji nesudaro sąlygų ir todėl reikia iškeliauti ieškant išsilavinimo  ar geresnio gyvenimo, siūlau būti atviresniems savo pačių istorinei praeičiai ir atminčiai, sąžiningiau vertinti ne tik išorines aplinkybes, bet ir patys save.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo sudėtinga lyginti dvidešimto ir dvidešimt pirmo amžių pradžias, gretinant per šimtmetį nutolusią politinę situaciją, ekonomiką, visuomenes, ir tvirtinti, kad tuomet buvo tokios pačios ar visiškai kitokios aplinkybės. Aplinkybės kiekvieno individo atžvilgiu visuomet vienu metu yra ir skirtingos, ir tokios pačios. Kiekviena epocha formuoja ją atitinkantį žmonių sąmoningumą ir gyvenimo būdą, individo santykį su savo asmenine misija ir gyvenimo kelio pasirinkimą.

Todėl priimdami Vasario 16-osios akto signatarų darbą tėvynės ir tautos labui kaip labai natūralų, negalime nepaminėti tokių faktorių, kad tuo metu Lietuvoje buvo itin sudėtingos ekonominės ir politinės sąlygos ir kad absoliuti dauguma būsimųjų signatarų - septyniolika iš dvidešimties  - emigracijoje praleido ne vienerius metus. Ir tai, kad ir tuo metu jie dirbo Tėvynės labui ir kad nepabūgo sugrįžti į suirutės apimtą kraštą.

Signataras Mykolas Biržiška svetur mokydamasis praleido apie šešis metus, Kazys Bizauskis ir Petras Klimas – apie keturis, Pranas Dovydaitis – penkis, Antanas  Smetona apie devynis, Aleksandras Stulginskis  apie septynis, Kazimieras Steponas Šaulys ir Jurgis Šaulys apie dešimt, Jonas Vailokaitis apytiksliai dešimt metų, keletą metų užsienyje mokėsi Donatas Malinauskas Alfonsas Petrulis. 19 a. pabaigos tautų laisvės ir išsivadavimo sąjūdžiai, sujudinę Rytų Europą,  moksleiviški ir studentiški rateliai, pažangūs profesoriai sudarė prielaidas būsimiesiems signatarams suvokti priedermes savo šeimai ir gimtinei, žadino suvokimą ir norą padėti Tėvynei pakilti iš priespaudos ir vargo.

Steponas Kairys, emigracijoje gyvenęs 14 metų, Stanislovas Narutavičius, 12 metų, Jonas Smilgevičius, apie 25 metus, Jonas Vileišis, 8 metus,  carinėje Rusijoje, tuo metu vadinamoje „tautų kalėjimu“, ne tik mokėsi, bet ir kaupė profesinę patirtį, vėliau ją pritaikydami besikuriančioje valstybėje.

Sudėtingas emigranto gyvenimas užgrūdino būsimuosius signatarus, išmokė veikti ryžtingai ir vieningai, nors, be abejonės, jie turėjo skirtingas pažiūras ir nuomones. Jų turtinga visuomeninės ir politinės veiklos patirtis, aukšta profesinė kvalifikacija, valstybinių problemų supratimas bei didžiulis asmeninis autoritetas tapo valstybės kūrimo sėkmės garantu.

Šiandien, nors tikrai yra visiškai kita politinė ir ekonominė situacija,  tebėra svarbu, kad kiekvienas Lietuvos pilietis, nepaisant to, ar jis gyvena savam krašte, ar svetur, nepamirštų turįs vykdyti priedermę, kurią mums paliko dr. Jonas Basanavičius:  „Triūskimės, broliai. Iš tos sėklos, kurią mes Lietuvoje išbarstysime, išaugs gražūs vaisiai. Kada mes į dulkes pavirsime, jei lietuviška kalba bus tvirta pasidariusi, jei per mūsų darbus Lietuvos dvasia atsikvošės, tąsyk mums kapuose bus lengviau, saugiau ilsėtis, o mūsų dvasios gėrėsis savu darbu draugystėje mūsų probočių, stiprių dvasios apgynėjų ir mylėtojų“   (1882 m. „Naujasis keleivis“)

(Pasisakymas, skaitytas per Šveicarijos lietuvių bendruomenės Vasario 16-osios šventę Ciuriche 2010-02-26)