Šveicarijos Lietuvių Bendruomenė

Lietuvos ambasados Berne svetainėje daugiau kaip du mėnesius buvo eksponuojamos garsios Lietuvoje auksarankės tautodailininkės Antaninos Didžgalvienės, audžiančios juostas daugiau nei septyniasdešimt metų, pastarųjų dviejų dešimtmečių rinktinės, pintinės, kaišytinės juostos.

Nuolatinius svetainės lankytojus, į įvairius renginius susirenkančius jaunosios kartos lietuvius, ambasadoje besilankandžčius diplomatus, verslininkus stebino rakdarbių grožis, žavėjo spalvų žaismingumas, tradicijos išlaikymas.

Juosta lietuvį lydėjo nuo pat užgimimo iki mirties: juostomis suvystydavo kūdikius, ant juostų pakabindavo lopšį, susijuosdavo drabužius, pasidabindavo, jaunamartė, važiuodama į vyro namus, juostomis aprišdavo didžiuosius pakelės medžius, dėdavo juostą ant šulinio rentinio, duonkepės krosnies, juostomis taip pat nuleisdavo karstą į duobę, palydėję mirusį paskutinėn kelionėn.

Dalis tradicinių papročių dar yra išlikusių, kiti atgimsta naujoje šviesoje. Juostomis apdovanojami jubiliatai, garbingi svečiai, prisimenamos jos ir dabartinėse vestuvių apeigose. Todėl nenuostabu, kad šiais laikais lietuviams juosta tampa ne tik gražių švenčių atmena, bet lyg tiltu, kuris sieja praeitį su dabartimi, vieną kartą su kita karta.

Tautodailininkės sukurtos etnografinės lietuviškos juostos – didelės keliauninkės. ,,Užsakymų visada turėjau galybę – žmonės jas siuntė dovanų giminėms į Ameriką, vežė lauktuvių svetur, kai atsidarė sienos. Pasižiūrėjau, kad mano atsargos gerokai išseko, tad galvodama apie būsimas parodas sėdau austi naujų”, – pasakoja bebaigianti devintą dešimtį audimo meistrė dar vis tokia pat guvi, kaip jaunystėje. Belieka stebėtis jos trykštančia energija ir kūrybiniais užmojais.

Audėjos ,,firminis ženklas” – kaišytinės juostos. Jos siauros arba plačios, o raštai žydi tulpėmis, lelijomis, žvaigždėmis. Juostos žavi spalvų ir atspalvių įvairove, jų skoningais deriniais. Anot A. Didžgalvienės, lietuviškuose audiniuose dažnai pasitaiko žalia, raudona, geltona, violetinė, vyšninė, juoda, smėlinė, tamsiai žalia spalvos, tik mėlyna jiems nebūdinga. ,,Čia ožkų nageliai, čia dimučiai, čia katpėdėlės”, – vardija senuosius raštų pavadinimus Antanina Didžgalvienė. Ji pasakoja, kad pintinės juostos, kurios pinamos rankomis, be jokių įrankių, būdingos tik aukštaičiams. Puošniosios kaišytinės su tulpėmis, žvaigždėmis tamsiame ar šviesiame fone buvo audžiamos staklėmis, daugiausiai Suvalkijoje ir Dzūkijoje. Rinktinės juostos paplitusios visoje Lietuvoje, tačiau jos gali būti paprastos ir dvigubinės, kurių kitoje pusėje raštas atsikartoja fono spalva.

Austi tautodailininkė pradėjo būdama dvylikos metų. Pirmą juostą nupynė ganydama. Tada daugelis piemenukų taip trumpino laiką. ,,Prisiriši pagaliuką prie krūmo, užriši nytis, o visa kita – pirštų miklumas, akies žvitrumas, išmonė. Aš tą 1936 metais išaustą pirmąją juostelę išsaugojau iki šių dienų”, – pasakojo Antanina Didžgalvienė ją kalbinusiai žurnalistei Rūtai Kanopkaitei.

Prieškariu atvažiavusi iš Dzūkijos į Kauną mokytis amatų mokykloje, ji čia ir įleido šaknis. Amatų mokykloje pasirinkusi audimą ji greit pradėjo austi sudėtingus juostų raštus. A. Didžgalvienė buvo priimta į liaudies meistrų (dabar tautodailininkų) draugiją, pakviesta dirbti į Kauno dailės kombinatą. Audimo ceche meistre išdirbo apie 30 metų. Ir S. Žuko taikomosios dailės technikume Kaune mokinių turėjo, ir dabar turi ne vieną labai gabią mokinę.

Jos juostas gali pamatyti ne tik Lietuvos muziejų, bet ir Japonijos, Prancūzijos, Vengrijos, Italijos, Vokietijos, Čekijos, Slovakijos, Islandijos, Švedijos, Graikijos ir dešimčių kitų šalių parodų lankytojai. Šios kuklios žilagalvės Dzūkijos dukters darbai tarsi karoliukai, nutrūkus vėriniui pievoje, yra pažirę įvairiuose žemynuose. Jų gali rasti ir privačiose kolekcijose.