Šveicarijos Lietuvių Bendruomenė

Š. m. lapkričio 17 d. po sunkios ligos Ženevoje mirė žinoma lietuvių išeivijos dailininkė Juzefina Katiliūtė. Menininkė gimė 1916 m. Igliaukoje, Marijampolės valsčiuje, 1940-aisiais baigė Kauno meno mokyklą, 1942-aisiais - Vilniaus dailės akademiją, 1945-aisiais pasitraukė į Šveicariją. Čia baigė Ženevos meno mokyklą. Ženevoje dailininkė praleido likusį savo gyvenimą. Už nuopelnus Lietuvos dailei Juzefina Katiliūtė apdovanota Gedimino ordino Karininko kryžiumi. Jos darbų yra įsigiję Šveicarijos, Lietuvos, JAV ir kiti muziejai. LR bendruomenė reiškia gilią užuojautą velionės artimiesiems.

Publikuojame Dianos Brunner atsiųstą ištrauką iš knygos "Alpių lietuviai":

DAILININKĖ JUZĖ KATILIŪTĖ gimė 1916 metais Marijampolės apskrityje. Su savo vyru  skulptoriumi Gabrieliu Stanuliu Šveicariją pasiekė 1945-jų metų pavasarį. Ilgą ir varginančią pabėgėlių odisėją per karo nuniokotus Rytų  Europos laukus, sproginėjant bomboms, menininkė prisimena labai skausmingai. Baisieji karo vaizdai, traukiantis tolyn nuo tėvynės, įsirėžė į jos atmintį ir sapnus... „Tikrai kada aprašysiu, kaip traukėmės. Ir nupaišysiu. Regiu  tuos paveikslus... »-vis prisimena dailinikė. Viskas tebegyvena ir tebevirpa  geliančia styga jautrioje jos širdyje... Praradimo kančia, dvasinė izoliacija tolimame krašte, sunki adaptacija svetimoje kultūroje paliko pėdsakus visoje J. Katiliūtės kūryboje. Kai paliko Lietuvą,  dailininkė  buvo ką tik baigusi Vilniaus Dailės Akademiją. Ženevoje studijas teko pradėti iš naujo:
„Kai pradėjau vėl iš naujo tapyti, buvau visiškai pasimetusi. Bijojau paimti teptuką į rankas, lyg būčiau nieko nei piešus, nei tapius“...  Pirmaisiais metais abu su vyru Gabrielium gavome mažytes stipendijas, antruosius -iš Carito po šimtą frankų per mėnesį... 1948 metais baigiau Ženevos Dailės mokyklą, gavau diplomą, pirmą premiją ir mažytę patalpėlę kūrybai“...
Pragyvenimui užsidirbdavo tapydama šveicariškus laikrodžius, kurie, jos stebuklingų rankų paliesti, pražydėdavo pasakiškomis rožėmis, netikėčiausiais natiurmortais -daugeliui turtingųjų  pasididžiavimo verta interjero puošmena...
„Iš pradžių buvo labai sunku. Aš norėjau savaip daryti, tamsokus. O priėmėjas liepia: darysi moderniškai, ryžkiom spalvom...„Kapojo“, kritikavo. Paskui fabrikas“Zenitas“ perėmė tuos laikrodžius į savo rankas...Taip aš pelniau sau duoną.  Bet prie tapybos pirmaisiais metais sėsti nebeliko laiko. Vėliau pastebėjau, kad tos laikrodžių spalvos  daro įtaką mano tapybai. Išsigandau... » Pilietybės teko laukti 15 metų.Vis abu su vyru gaudavome atsakymą, kad yra trys kliūtys: 1. Draugauja su svetimšaliais 2. Nepriaugę iki šveicarų menteliteto. 3. Ekonomiškai nesusitvarkę“...

**/Šveicarijos moterys ir vyrai menininkai yra atskirose sąjungose. Tikriausia ikiemancipacinių laikų tradicija. Šalyje moterys teisę balsuoti gavo tik 1975 metais. Matyt, iki šiol jos yra tokios jautrios moterų lygybės klausimais/.

1959 metais galėjo įstoti į Šveicarijos  Moterų dailininkių sąjungą, kurios narė yra iki šiol.J. Katiliūtė aktyviai dalyvavo šios sąjungos  rengiamose parodose. Visada ji pabrėždavo savo tautybę: LIETUVĖ. Apie savo šeimą prisimena su liūdesiu:
„Mudu nuėjome kartu sunkiausius gyvenimo kelius, tačiau dideli pergyvenimai mudviejų nesuartino... Gyvenimo sąlygos tokios: ir vienas silpnas, ir kitas silpnas. Sunku buvo ir vienam, ir kitam. Yra ne blogis, ne gėris, bet Gyvenimas, ir reikia jį išgyventi… Gabrielis sukūrė naują šeimą, tačiau kažkoks nematomas siūlas tarp mūsų liko visam gyvenimui »...« Menas man buvo ir yra mano namai...Jis davė man kažkokį pasitikėjimą savimi. Nežinau, kaip būčiau išlikusi, jeigu brolis Viktoras /rašytojas Viktoras Katilius J.I.S. / nebūtų nuvežęs mane į Kauno Meno mokyklą... Nežinia, koks būtų mano gyvenimas be kūrybos. Vienatvė pasidarė man beveik reikalinga... Svetimame krašte yra sunku. Yra žmonių, kurie praeities prisiminti nenori. O aš viską pamažu išsidėsčiau, išsiaiškinau ir  savotiškai  supratau.   Taip pat supratau, kad kai  žmogui duodi, ką gali, bet nieko nelauki,-tada viskas gerai. Taip ir darau. Tada galiu visiškai ramiai eiti pas žmones.”
J. Katiliūtės mokytojas Vilniaus Meno akademijoje  profesorius J. Vienožinskis išmokė lengvą pastozinį potėpį. Ploną dažo ant drobės klojimo manierą, savitą ir jautrų spalvos suvokimą. Per daugelį emigracijos metų, kintant aplinkai ir gyvenimo suvokimui, kito ir J. Katiliūtės kūrinių stilistika. Tamsių prislopintų derinių koloritas palaipsniui šviesėjo iki atviro dažo. Subtilius, nedrąsius  apimtį formuojančius potėpius keitė aistringi teptuko šuorai...Marselyje pamačiusi jūrą, išdrįso tapyti dangų ir vandenį. Pamėgo atviras spalvas...1987 metų pavasarį vienas šveicarų meno kritikas, aplankęs J. Katiliūtės paveikslų parodą Berne,  dienraštyje „Der Bund“ rašė:
„Mane stipriai sujaudino lietuvės dailininkės J. Katiliūtės kūryba. Dailininkės mistiniai peizažai, atėję iš realybės ir sapnų pasaulio yra sulydyti į ritmišką gamtos formų ir intuityviojo skambesio virpesius... Žavi nuostabūs paveikslai, kurių vidinė siela pripildyta šiaurės melodijų skambesio ir sugebėjimo magiškai keisti gamtos dėsnių ritmą, kur uolos teka upėmis, o vandenys virsta kalnais...“/ J.I. S. vertimas iš vokiečių kalbos/.
Sekančio dešimtmečio viduryje, 1994m. rudenį, kai J. Katiliūtė po 50-ties emigracijos metų su savo paveikslais sugrįžo į Lietuvos Dailės muziejaus centrinius rūmus, tėvynainiai, meno kritikai, ją taip pat pavadino“magiškų peizažų dailininke“.Jos paveikslai, atspindintys  magiškąjį pasaulėvaizdį, gimusį iš sapnų ir vizijų, žavėjo parodos lankytojus Lietuvoje. Paveikti jos paveikslų vidinės traukos, mintimis jie irgi nuskęsdavo paslaptinguose Alpių kalnų tarpekliuose, pilių, uolų bei duslių ir ramių spalvų debesyse, negalėdami suprasti, ar tai tikri kalnai, ar tai gyvenimo, likimo griūtys, tankmės, susidūrimai, praradimai ir pabudimai...Visas tas magiškas pasaulis, atėjęs iš ten, kur ji pati gyveno daug trumpiau, negu Šveicarijoje. Dažnai naktimis sapnuoja savo vaikystės sodą, nuostabiausiais žiedais žydinčias Igliaukos apylinkių pievas...tas vietas,kur ji amžiams likusi  lietuviškų pasakų, kurios gerai baigiasi, veikėja...
„Aš čia nesijaučiu namie. Tie, kurie atkeliavo su visa šeima,čia gal jų lizdas.Bet tokie vieniši žmonės…Lietuvoj aš irgi nesijaučiu namie. Draugai beveik visi išmirę, giminės, artimiausi žmonės…Brolis Viktoras irgi mirė, ir man didelis gailestis liko, kad per mažai su juo kalbėjau…“
2002m. Lietuvos Misijos prie JT suorganizuotoje Lietuviško meno parodoje Ženevoje, Vasario 16-osios proga, dailininkė J. Katiliūtė vėl stovėjo prie savo magiškųjų paveikslų. Pavargusi nuo parodos organizacinių rūpesčių...Juk reikėjo ir jau mirusio vyro prof. G. Stanulio paveikslus atrinkti ir pristatyti parodai! Susikaupusi,žemiškai laiminga, aiškino:
„Sukaupusi paskutines jėgas, parengiau parodai savo ir vyro kūrybą. Stengiausi pateisinti prezidento Valdo Adamkaus prašymą: “Garsinkit Lietuvą”...
Žurnalistė L. Ramanauskaitė, apsilankiusi kuklioje dailininkės dirbtuvėlėje, apie nepaprasto darbštumo menininkę rašo, kad Tėvynės ilgesiu alsuojančiam žmogui, o ypač menininkui, nesuvokiama egocentrinė atskiro žmogaus drąsa prabilti apie savo paties, o ne apie tautos ar žmonijos kančią.
„Todėl savo meninę egzistenciją arba misiją J. Katiliūtė įprasmina begaliniame /už apibrėžtų daiktų/ laike, kurį gali suvokti tik laisvas nuo bet kokios prievartos, nuo menkaverčių kompleksų žmogus, jaučiantis savo buvimą, kaip nesibaigiančios sąmonės tėkmę.Nuolatinį gėrio ir grožio spindėjimą…“
O pati dailininkė,visada pilna gerumo ir meilės žmogui,liūdnai pafilosofuoja:
“Metai.Metai vis prisideda. Pradedi suprasti, kad vis mažiau lieka gyventi... Tai tą laiką norisi švariai pragyventi- tapyti, jokių blogų minčių neįsileisti. Juk ar supykti, ar pavydėti, ar dar ką- mes tik patys sau kenkiame...”
Iš pasaulio spaudoje įvairiomis kalbomis paskelbtų straipsnių, apibūdinančių savitą J. Katiliūtės kūrybą, būtų galima sudaryti ištisą knygą.Šveicarijos Lietuvių Bendruomenė visada didžiuojasi savo garsia menininke. Laukia jos  renginiuose, bet dailininkės sveikata ne visada leidžia.Tačiau ji neatsisako atsiųsti į organizuojamus renginius  savo palinkėjimų ar darbų. 2003 metais Vasario 16-osios proga į  dailininkės B. Gujer Ciūriche suorganizuotą Europos lietuvių vaikų piešinių parodą J. Katiliūtė atsiuntė kelias savo knygų vaikams iliustracijas ir gražius palinkėjimus mažiesiems menininkams:
“Sveikinu jus iš Ženevos. Kai aš pradėjau piešti, buvau irgi  maža, paskui -jauna. Menas -tai vienas iš žmogaus veiksnių, kur ne amžius nustato ribas. Jeigu pasirinksit kitą kelią -grįžti prie meno niekad nebus vėlu... Jūsų Juzė Katiliūtė.”  *

*Tema parengta panaudojant dailininkės J. Katiliūtės mintimis iš pokalbių, laiškų J.I. Survilaitei. Ženeva- Ciūrichas.1999-2004/.

1983m. gegužes 20-tos dienos « Europos lietuvyje ». I.M. inicialais pasirašęs asmuo straipsnyje « JUZĖ KATILIŪTĖ-lietuvaitė Ženevos meno pažiba » rašo:
« Laike paskutinių šešių mėnesių ženeviečiai turėjo progą net du kartus pasigrožėti čia gyvenančios mūsų tautietės, dailininkės Juzės Katiliūtės Darbais, išstatytais dviejose Šveicarijos Menininkų Sąjungos ir jos skyriaus parodose.Mažiau apie ją girdėjusiems skaitytojams reikia priminti, kad Juzė Katiliūtė nėra paprasta menininkė-mėgėja.Tai 24-rių karatų, siela ir kūnu atsidavusi dailininkė, baigusi Kauno Meno mokyklą Vienožinskio klasę. Jos diplominis darbas « Vestuvės » 1940 spaudoje buvo puikiai įvertintas. 1942 m. ji baigė Vilniaus Meno Akademijos pirmąją laidą /diplominis darbas <<