Šveicarijos Lietuvių Bendruomenė

Prieš savaitę vos spėjome atšvęsti Atvelykį, o pereitą sekmadienį jau vėl rinkomės mokytis ir žaisti. Šį kartą atėjo septyni vaikai. Kaip visada pamokėlę pradėjome šokiais ir žaidimais. Pirmiausia mūsų repertuare įprastasis "Ratas", po to Robertas pasiūlė pažaisti "Jurgelį", šokome ir neseniai išmoktą, bet jau labai pamėgtą šokį "Šiaudų batai". Prisišokę sėdome prie  mokslų. Prisiminėm, kaip atrodo gandras, ką jis turi – ilgas kojas, snapą, sparnus, vėl pažaidėm žaidimą "Garnys garnys". Po to, žiūrėdami į paveikslėlį, pakartojom, kaip DŪZGIA bitės, ZYZIA musės, CYPIA pelės.

Prisiminę, ką jau buvome išmokę seniau, ėmėmės naujų dalykų. Mokytoja ant lentos piešė vyrą (Ralfas iš karto identifikavo kelnes), moterį ir vaiką (Ralfo tvirtinimu – kūdikį). Robertas suskubo visiems pranešti, kad tai mamytė, tėvelis ir vaikas, kitaip tariant – ŠEIMA. Mėginome mokytis tarti garsą š, bet Ugnė neištvėrusi šnypštimo garsiai jį nutraukė sušukdama – ŠEIMA. Ilgai nedelsę vėl stojome į ratą ir traukėme Išėjo tėvelis į mišką...  Priėjus vietą, kur turėjo būti „nušovė“ visos mamos stabtelėjo ir įsitempė – taip nesinori sakyti to žodžio ir juo labiau inscenizuoti veiksmo... Staiga Kristina išganingai tarė: „pagavo tėvelis pelėdą“. Lietuvių folkloras ne tik gyvas, bet ir toliau kuriamas. Džiaugiamės galėdami prisidėti prie tautinės lietuvių kultūros tęstinumo. Parnešę, nupešę, išvirę (dar vienas pakeitimas) ir suvalgę pelėdą, skaitėme Kęstučio Kasparavičiaus pasaką "Kiaulės" apie vienus pietus kiaulių šeimoje. Paskaitę netyčiom visi kiek sukiaulėjome – pakriuksėjome, pašliurpėme, pačepsėjome ir po truputį vėl atvirtome žmonėmis. O atvirtę, pasijutome alkani, todėl sėdome valgyti, ne kaip kiaulės, o kaip žmonės. Pavalgius labai dar nesinorėjo skirstytis ir net kukliausi, nedrąsiausi vaikai įsisiautėję lakstė koridoriais ir džiaugėsi vienas kitu. Miela, kad darželis tampa ne tik mokslo, dainavimo ir šokimo, bet ir žaidimo, naujų vaikų ir tėvelių draugysčių vieta.