Šveicarijos Lietuvių Bendruomenė

Nors ir neatsakėme į klausimą, kas buvo pirma – višta ar kiaušinis, bet visi sutarėme, kad be vieno ir kito Margučių šventės nebūtų. Išsiaiškinę, kaip ir iš kur atsiranda kiaušiniai (ačiū Eglei už vaizdingą pailiustravimą), visi kartu dažėm, daužėm, ridenom ir valgėm savo margučius.

Mamyčių padedami vaikučiai pagal sugebėjimus, išmonę ir norus margino kiaušinius šiuolaikine ir darželio lygiui itin priimtina dažymo technika – velykiniais flomasteriais ar lipdukais. Patys stropiausieji savo margutį skubėjo įamžinti ir popieriuje, kad galėtų ilgiau pasidžiaugti jų išliekamaja verte. Mat tikrieji margučiai turėjo netrukus laikyti kietumo testą.

Išsisėmus kūrybinei energijai, išblėsus meniniam ikvėpimui, realizavus idėjas, nuvargus po pašėlusių šokių ir ratelių, beliko pereiti prie skaniausios šventės dalies – margučių daužymo ir valgymo. Kokios gi būtų Atvelykio vaišės be su meile margintų kiaušinių ragavimo. Kad nebūtų taip gaila tuos meno kūrinius tiesiog šiaip nulupti, mes tradiciškai pirma patikrinome jų kietumą. Gerai juos apkūlę, atradome stipriausiąjį, kurio savininkė Gabija tapo margučių karaliene.

Sudoroję kietumo testo neišlaikiusius margučius, pasimėgavę šventinėmis vaišėmis ir atgavę jėgas, vaikučiai buvo pasirengę išbandyti laimę ridenant pačių numargintus kiaušinius. Po kelių bandymų žaidimas tapo azartinis – ėmė lietis ašaros, kad tenka laukti eilėje. Čia, matyt, buvo kaltas viliojantis laimikis, kurio galiausiai gausiai prisipildė kiekvieno dalyvio velykinis krepšelis. Jis, ko gero, dar kurį laiką primins apie smagias šventines akimirkas.