|
Gegužės 9 dieną RATE kalbėjome apie gražiausią, vieną iš archaiškiausių ir tikrai pačią populiariausią lietuvišką sakmę ar mitą „Eglė žalčių karalienė“. Pamokėlę vedė Renata, kuri, kaip visada, nestokojo puikių sumanymų, kaip vaikus sudominti sudėtinga medžiaga. Pradžioje ji visiems padalijo po lapą popieriaus, rašiklį ir paprašė kiekvieną kartą, kai vaikai išgirs skaičių – jį užrašyti. Vyresni rašė skaičius, jaunesni popieriuje brėžė brūkšnelius. Tai pasirodė neįtikėtinai gera priemonė išlaikyti vaikų dėmesį. Jau pasakos pabaigoje tikrinant įrašus lapuose, aptarta ir maginė skaičių reikšmė – sesutės buvo trys, po eglės ir Žilvino vedybų praslinko devyneri metai, o Eglė su giminėmis praleido devynias dienas, tik tuomet broliai ėmė regzti kruvinus planus.
Įdomus vaikams pasirodė žalčio personažas... tai - ne gyvatė, nes negelia, bet rangosi kaip gyvatė. Netrukus visas RATO kiemas jau rangėsi žalčiais, vaikams sukritus ant žemės ir imituojant jo judesius.
Pasekus pasaką, vyko neįtikėtinai įdomi diskusija. Ar pasaka jums pasirodė graži ar liūdna. Visiems ji buvo graži ir liūdna. Be galo buvo įdomu išgirsti, kodėl. Ugnei ji buvo graži iki to momento, kol Eglė nenusileido į jūros dugną, o tuomet jau tapo liūdna. Robertui buvo be galo liūdna, kad Eglė ir visi jos vaikai turėjo virsti medžiais (nustebau, kad žalčio likimas nė vieno vaiko per daug nenuliūdino). Robertas niekaip negalėjo suprasti, kodėl Eglė negrįžo atgal pas tėvus ir, mokytojai pasvarsčius, kad jos broliams šitaip pasielgus su jos vyru, ji nenorėjo su jais draugauti, jis neatlyžo sakydamas, kad gi ji dar turėjo ir tėvus. Gyvenant emigracijoje ši sakmė tampa ypatingai įstabi, kupina prasmių ir atspindinti tikrus skausmingo draskymosi tarp dviejų pasaulių išgyvenimus. Būtų įdomu pasvarstyti, kokias sąmonės transformacijas antrosios kartos emigrantų sąmonėje šie svarstymai atspindi.
Galiausiai vaikai piešė savo pasirinktus pasakos motyvus. Buvo ir jūros dugne gyvenančių princų, ir žalčių, ir medžiais paverstų vaikų...
Ačiū, Renata!
|