Šveicarijos Lietuvių Bendruomenė

Šį sekmadienį RATE buvome šešios šeimos – įprastinė penkiukė ir naujokai, devynerių mėnesių Upė ir jos tėvai. Nors kiek sutrikę dėl persukto laiko, vaikai į RATĄ žengė nešini nuostabiomis rudeninių lapų puokštėmis, tai buvo jų namų darbai. Šį kartą vėl kalbėjomės apie kūno dalis, pirštus, jų pavadinimus ir, žinoma, rudenį. Pasukę Ratą ir pašokdinę abi rankas, nosį, ausis, burną, pečius, plaukus, akis pilvą ir, svarbiausia, kulnus, vėl ėmėmės pirštų. Kuris jų sako liuks, kuris daro nu nu nu, kuris pats didžiausias, kuris mažiausias, ir kuris neturi vardo? Kai radom atsakymus į visus šiuos klausimus, žaidėme žaidimą apie Varną Veronę, Šarką Petronę ir kitus. Po to svarstėme, ar palyginus su vasara, dabar lauke šalta, ar šilta. Nutarėm, kad yra šaltoka, kad nemažai lyja, krenta lapai, vaikai serga sloga ir konstatavome, kad neišvengiamai atėjo ruduo. Pačiaudę ir pakosėję kaip tikri ligoniai, ėmėme galvoti, kaip galėtumėme rudenį apsisaugoti nuo slogos. Ugnė manė, kad reikia gerti vaistus, bet mes pagalvojome, kad verčiau reikia apsiauti gerais neperšlampamais batais, kurių visuomet privalo būti du. Taip ėmėme deklamuoti eilėraštį Mano batai buvo du. Pametę ir atradę batus prisiminėme, kad pereitą pamokėlę buvom sutikę visai sergantį žvirbliuką ir apie jį padainavome dainą Tu žvirbleli tu tu tu. Vargšui po karklu tupinčiam žvirbleliui visą savaitėlę skaudėjo ir galvelę, ir akelę, ir netgi sparnelį su kojele... jo pagailėję nebegalėjome ilgiau gaišti ir tučtuojau puolėme prie vaikų atsineštų rudeninių lapų, iš jų lipdėme nuostabius žmogeliukus, kurie turėjo pilvus, galvas, kojas, rankas, burnas, akis ir nosis. Taip RATE pasveikinom jau gerokai įpusėjusį rudenį. Tebūna jis saulėtas ir margas.