|
Darganotą ir šaltą birželio 15 dienos rytą į Ratą susirinko patys ištikimiausieji.
Šį kartą vėl turėjome muzikantą, Simo tėtis buvo atsinešęs klarnetą. Paratavę,
jo paprašėme paakompanuoti dainelei „Ar nebuvai miške“. Pasirodo ne taip lengva
dainuoti su tikru muzikiniu pritarimu – instrumentas groja garsiai, vaikams jis
daro didelį įspūdį, todėl ir dainelei susikaupti sunku, o čia dar ir žodžiai neaiškūs,
ir mokytoja juos painioja... tačiau, nepaisydami visų sunkumų, atkakliai
dainavome. Po to tęsėme pereitą pamokėlę pradėtą pokalbį apie medžius – ką jie
turi, kokie būna, kaip atrodo. Vaikai prisiminė, kad ąžuolas didelis ir drūtas,
jis – medžių karalius. Eglė stovi liūdnai nuleidusi šakas. Ąžuolai turi lapus,
o eglės – spyglius, kurie badosi kaip adatėlės. Beržo kamienas dryžuotas, o
drebulė menkiausiam vėjeliui papūtus dreba. Aiškinomės ir kuo medžiai skiriasi
nuo krūmų – medžiai aukšti, krūmai žemi. Vaikai stovėjo aukšti kaip medžiai ir
tupėjo žemi kaip krūmai. Po to vėl lietėme medžių ir krūmų žievę, mėginome
įsiminti šį žodį, ieškojome medžio kamieno, šakų. Kai pasijutome pakankamai
pasiruošę, sėdome prie vienos sudėtingiausių, bet ir gražiausių lietuvių
liaudies pasakų Eglė žalčių karalienė.
Kad vaikams nebūtų per sunku sekti turinį, mokytoja nutarė užuot ją skaičiusi
pati pasaką pasekti, rodant iškalbingas ir be galo tautinės K. Šimonio
iliustracijas. Net nuostabu, kaip įdėmiai ir susikaupę vaikai klausėsi apie
tai, kaip Eglei į rankovę įsiraitė žaltys, tekėti prašė, kaip ji sutiko, o po
to su juo jūros dugne gyveno, susilaukė keturių vaikų, kaip vyras nenorėjo jos
pas tėvus leisti, kokias gudrybes sumanė, kaip Eglei rėtyje teko pyragą kepti.
Mes patys pamėginome naminiu rėčiu (už jį ačiū Renatai ir Ugnei) pasemti vandens
ir pamatėme, kokia tai neįmanoma užduotis. Vaikai klausė ir apie tai, kas nutiko
ant žemės paviršiaus ir kaip vyro netekusi Eglė medžiais pavertė savo vaikus ir
pati egle stojo. Vaikai pasiėmę pereitą kartą pačių darytas medžių karūnas irgi
medžiais pasivertė, tik niekas drebule būti nenorėjo...
Po tokio emocinio krūvio vėl stojome į ratą
prasiblaškyti, šokome Šiaudinius batus.
Nors kai kurie vaikai ir teigė esą labai pavargę ir net pajudėti nebegalį,
pamažu visi išsijudino, akompaniatorius suprato žaidimo esmę ir tikrai linksmai
pasišokome. Dar pažaidę ratelį Garnys
garnys jau sėdome prie pietų stalo. Kitą kartą, birželio 29 įvyks paskutinė
šių mokslo metų Rato pamokėlė.
Mokysimės gal ir ne daug, bet siurpizų tikrai bus, todėl, tėveliai, būkite
geri, nepatingėkite vaikų atvesti į mokslo metų uždarymo šventę, nes ji jiems
skirta.
Iki pasimatymo Rate!
|